Ar gali būti, kas gražiau už sąmoningus ir iš širdies tariamus žodžius, kurie visą Tave supurtytų iki širdies gelmių...? Manau, kad gražiausios maldos tos, kurios tariamos savais žodžiais, išgyventos, išjaustos ir apvalančios sielą...O juk dažnas iš mūsų gėdijasi savo tikėjimo...bet tada tarsi atsižadi dalies savęs, savo vertybių...
Tačiau ši malda - mane žavi ir sujaudina - ne mažiau... Joje tiek nedaug žmogiško egoizmo, tačiau daug aukojimosi, atsižadėjimo ir tarnystės kitam...
Mūsų iš meilės tartas TAIP virto abipusiu pasitikėjimu. Padėk mums, kad liktume ištikimi savo pažadams, kad nepavargtume viens kitam save dovanoti ir kai gera, ir kai sunku; mylėti vienas kitą ir sveiką, ir sergantį; visada gerbti ir branginti. Kai pernelyg prisiartiname, suteik malonę duoti kits kitam erdvės. Kai pernelyg nutolstame, suartink mus vėl. Kai vienas kitam tampame galvosūkiu, suteik kantrybės ir ištvermės pasitikėti Tavo artumu ir išmintimi. Tegu mūsų bendras džiaugsmas ir bendri rūpesčiai padeda mums su džiaugsmu skleisti Tavo Karalystę. Amen.
Brangikit savo antrąsias puses, kaip patys save...nes tik mylėdamas save - gali besąlygiškai priimti ir mylėti kitą...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą